Ar nuolatos slinkiate savo klaidas? Nestovi, kai tam tikra prasme yra žemesnė už kitus? Norite viską padaryti nepriekaištingai ar apskritai nedaryti? Reikia tobulumo iš kitų? Sveikinu, jūs esate perfekcionistas.
Daugelis iš mūsų siekia nuolatinio tobulėjimo, profesinio tobulėjimo, tobulina asmenines savybes ir įgūdžius atlikdami tam tikrus veiksmus. Šis poreikis atrodo toks natūralus ir būtinas, kad esame nustebę, kai susitinkame su žmonėmis, kurie nenustato tikslų ir tvirtina, kad yra patenkinti viskuo. Tokią pasyvią poziciją vertiname kaip aiškų žmogaus apribojimą.
Tuo pačiu metu yra daugybė žmonių, kuriems sekasi treniruotis ir uoliai šlifuoti bet kokį savo atliekamą darbą, ir jokių ypatingų laimėjimų jų gyvenime nėra. Ar tai yra koks nors apribojimas?
Jūs žinote posakį: „Geriausias yra gėrio priešas“. Bet kodėl būtent? Gerą dar galima pagerinti. Tačiau praktika pateikia kitokį vaizdą - kartais jie taip mėgsta patobulinimus, kad sugadina viską, kas yra gana verta, kas įvyko prieš pasineriant į tobulėjimą.
Ryškus pavyzdys yra eksperimentai su išvaizdakai jie prasideda nuo lengvų petnešėlių, bet baigiasi su iškreiptais veido bruožais. Arba veikiančio projekto, kuriame detalės yra taip kruopščiai parengtos, pavyzdys, kad pats projektas tampa nereikšmingas, nes konkurentai jau aplenkė ir įgyvendino panašią idėją. Ir kiek laiko ir disertacijų nepateikta laiku dėl noro tobulinti medžiagą! Arba kiek praleistų galimybių gerai pailsėti dėl pernelyg kruopštaus bendro buto valymo!
Tokia hipertrofuota atsakomybė arba begalinis noras siekti tobulumo yra paremtas ypatinga vadinamąja kokybe perfekcionizmas. Perfekcionizmas reiškia, kad reikia kelti labai aukštus reikalavimus sau, kitiems, darbo rezultatams, pačiam veiklos procesui, tai yra viskam, su kuo žmogus susiduria.
Perfekcionistas gali garsiai nekalbėti apie savo reikalavimus, tačiau jis vis tiek atpažįstamas dėl savo darbo stiliaus, dėmesio detalėms ir garbingo požiūrio į tvarką. Tai atrodytų labai nusipelniusios savybės. Tačiau dažnai būtent jie tampa asmeninio augimo ir tobulėjimo kliūtimi bei apribojimu.
Augimas ir vystymasis reikalauja, kad asmuo parodytų vidinę lyderystę, kuris, savo ruožtu, grindžiamas ir pasirengimu rizikai, ir atvirumu naujai. Perfekcionistas nėra pasirengęs rizikuoti ir prisiimti nepažįstamus dalykus tikėdamas. Jam svarbu nuodugniai išstudijuoti problemą, o vėliau atsargiai imtis jos įgyvendinimo. Žinoma, šiuo klausimu mūsų kruopštus herojus laikui bėgant taps taupus, jo sąmoningumas ir įgūdžiai plėsis, todėl galime teigti apie individualų tobulėjimą. Taip, tik žinios ir įgūdžiai nėra svarbūs savaime, jų vertė slypi taikyme. Ar jie išliks aktualūs iki to laiko, kai perfekcionistas pritars jiems prie savo idealų?
Perfekcionistai reikalauja ne tik savęs, bet ir kitų. Jie pasitiki tik tais žmonėmis, kurie į viską labai atkreipia dėmesį. Jei jų artimieji skiriasi dėl požiūrio, jie perdaryti namų ruošos darbus, ką nors pataisyti, pareikšti komentarus. Jei tarp kolegų bus laikomasi paviršutiniškesnio požiūrio, perfekcionistai kritikuos savo darbą - garsiai ar sau tai padarys, bet neišsivers be kritikos.
Kas daugiau - gera ar žala - perdėtai siekiant idealo?
Neabejotinai naudinga tai, kad žmogus nori patekti į pagrindinį dalyką, siekia kokybiško rezultato. Toks požiūris formuoja kompetenciją siaurose specializuotose srityse. Bet jei jūs pasieksite tobulumą visuose gyvenimo ir buities reikaluose, galite sulaukti emocinio atitrūkimo ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Ateis laikas, kai perfekcionistas pasiners į lėtinio streso ir nepakeliamo nuovargio būseną.
Vienam iš jų gali kilti nuolatinė įtampa dėl noro pasiekti nepriekaištingą rezultatą, kitam - dėl to, kad jis atėmė teisę daryti bet kokią klaidą, trečiasis - nes nenori tapti panašus į paviršutinišką požiūrį turinčius žmones, ketvirtasis - todėl, kad laiko save geriausiu ir bijo pakenkti savo reputacijai kitų akyse.
Perfekcionistai gali turėti daugybę priežasčių išlaikyti juostą, kurią patys nustatė. Svarbiausia, kad jie visi būtų dirbtiniai ir tolimi, nes tikrasis asmenybės vystymasis reiškia ne nuolatinį kasimą į bet kokio klausimo gilumą, bet progresyvų judėjimą. Tai panašu į ginčą - galite atsistoti dėl tikslios informacijos turėjimo, bet ne taip svarbu plėtojant tolesnius santykius, arba galite susitikti su savo oponentu, priimti jo nuomonę ir tapti derybų grioveliu.
Ne veltui į perfekcionizmo apibrėžimą įeina žodžiai „pernelyg“, „labai aukšti reikalavimai“, kurie jau pabrėžia priemonės pažeidimą, todėl įspėja apie galimą žalą asmens vystymuisi.
Kaip suvaldyti perdėtą savo kompetencijos siekimą?
Jei pastebėjote perfekcionisto veiksmus ir sprendimus, pabandykite pakeisti savo požiūrį savo naudai:
• Išmokite atskirti visas užduotis pagal svarbą ir būtinai nurodykite tų užduočių kategoriją, kurias galima atlikti minimaliai kruopščiai.
• Išmokite pagirti save darydami reikalus. Ir jei jūs vis dar nepagyrėte savęs, tada tiesiog išmokite tai padaryti.
• Leiskite sau retkarčiais sustabdyti nebaigtus darbus, atsipalaiduoti ir pailsėti.
• Suraskite sau hobį, kuris neduoda jokių rezultatų, išskyrus kaip malonumą iš paties proceso.
• Sukurkite savo sugebėjimą priimti kitus tokius, kokie jie yra, be kritikos ir susierzinimo.
Bet kokia dorybė yra naudinga tik tam tikru mastu. Jei jo „dozė“ yra per didelė, negalima išvengti žalingo poveikio. Kompetencijos siekimas duos vaisių tik tol, kol jis pasklistų daugelyje gyvenimo sričių.
